Sveikučiai gyvučiai! Tikimės, kad jums sekasi ne prasčiau nei mums, na bent jau už lango pas mus tai tikrai gražu 10-16 laipsnių šilumos, salytė kartais palepina, vakarais paukščiai čiulba parke, kuris matomas pro mūsų buto langą :) Na bet pakalbėkime apie kai ką kitą, norėtume pasidalinti savo įspūdžiais apie keliones, juk niekam ne paslaptis, kad visi, kas važiuoja į Erasmus, tai tikrai ne tik mokytis ketina, vienas iš pagrindinių motyvų – aplankyti svečias šalis ir pakeliauti po tą šalį, kurioje vyksta jūsų mainai.
Todėl ir mes nusprendėme griebti kiekvieną įdomesnę galimybę ir pamatyti bei patirti kažką naujo, nes pačia Granadą tai jau pažįstame kaip penkis savo pirštus, mat visur vaikštom pėsčiomis, o ir laisvo laiko gan daug turime, todėl leidžiame sau kartais paklaidžioti po visokias nematytas gatveles, na bet apie tai truputį vėliau. Pradėkime iš eilės...
GIBRALTARAS
Gibraltaras yra Jungtinės Karalystės užjūrio teritorija, esanti pietvakarių Europoje, šiaurėje besiribojanti su Ispanija, pietuose – su Atlanto vandenynu ir Viduržemio jūra. Šis mažytis žemės lopinėlis gražiai išsidėstęs tarp Europos ir Afrikos žemynų. Šiek tiek istorijos: 1160 metais maurų karalius Abdulas Mamanas čia įkūrė pastovią gyvenvietę su pilimi, kurios likęs pagrindinis pilies bokštas stovi ir šiandien. Nepaisant įrengtų įtvirtinimų, 1462 metais uolą užgrobė ispanai ir kurį laiką priklausydavo tai vienai, tai kitai grafystei, palaipsniui miestas “apaugo” įvairiais pastatais. 1501 metais Gibraltaras įėjo įIspanijos karalystės sudėtį, tačiau uolos ispaniškasis laikotarpis buvo neilgas ir 1704 metais Gibraltare išsilaipino anglų-olandų ekspedicinis korpusas. Palaipsniui anglai olandus išstūmė ir Gibraltaras pagal Utrechto taikos susitarimą, buvo amžinai perduotas Didžiajai Britanijai. 1830 metais Gibraltaras tapo britų Karūnos kolonija.
Šiuo metu čia gyvena apie 28 000 gyventojų, kurių pagrindą sudaro britai ir ispanai, Gibraltaras užima vos 6,5 km2 , tačiau turi savo oro uostą! Paplitusi kalba – anglų, tačiau galima susikalbėti ir ispaniškai, vietinė valiuta – Gibraltaro svaras, bet praktiškai visur galima atsiskaitinėti ir eurais. Apskritai visas Gibraltaras galėtų būti pavadintas „Duty free“ miestu, nes jis labai mažas, parduotuvių labai daug, jose nemažai prekių yra pigesnės nei Ispanijoje ar Didžiojoje Britanijoje, kainos rašomos dviejomis valiutomis, žmonės kalba dviejomis kalbomis, o ir pamatyti čia nelabai yra ką, na išskyrus vieną objektą – pačią Gibraltaro kalvą.
Atvykusios į šią teritoriją (nežinau net kaip ją vadinti – ar miestu, ar šalimi) buvome sužavėtos kalvos grožiu – ji išties didelė! Šypseną kėlė tipinės angliškos raudonos telefono būdelės ir juokingos policininkų aprangos. Perėjome PER oro uosto zoną, tikrai taip, nors atvažiavome su autobusu, mus išmetė prie pat pasienio zonos, kurią kirtus nori nenori turi pereiti per oro uosto pakilimo taką! Iš pradžių jis buvo atidarytas, gatvėje buvo nemažas eismas, todėl per daug dėmesio į tai nekreipėme, tačiau kai grįžinėjome atgal mus sustabdė nuleisti šlakbaumai ir teko laukti kol prieš pat nosi pakils lėktuvas.
Pats miestelis tikrai niekuo nežavi, nei architektūra nėra labai graži, nei įdomi, daug apleistų pastatų, parduotuvės kaip ir visoje Europoje – stiklinės, o gatvelės gan niūros ir šaltos. Vienas keistas pastebėjimas – LABAI daug žydų, mes juos atskyrėme pagal jų linksmas tiubeteikas ir ilgas juodas barzdas. Keista, tačiau visos gatvės buvo pilnos vyrų ir vaikų pasipuošusių savo tradicinėmis kepurėlėmis ir juodais kostiumais, todėl nusprendėme, kad galbūt tądien vyko kažkokia jų nacionalinė švetė, bet šito tiksliai pasakyti negalime.
Mūsų tiklas buvo pasikelti į kalvos viršūnę, tą ir padarėme. Apačioje buvo nemažai neaiškios kilmės „dušmanų“, kurie siūlė pasikelti į kalną pigiau ir saugiau (su baltu autobusiuku), na bet mes kaip tikros lietuvės žinodamos, kad esame labai gražios ir populiaros tarp užsieniečių vyrų, ypač tų su tamsesne oda, net nekreipėme dėmesio į gatvinius pasiūlymus ir ėjome tiesiai į keltuvą. Nežinau ar gerai padarėme, nes pasikelimas į vieną pusę su galimybe aplankyti senovinį grotą ir tunelius žmogui kainavo 25 eurus, na bet pakilus į viršų ir tik išlipus iš keltuvo mus pasitiko labai simpatiška laukinė beždžionė ir tai, kiek teko sumokėti už 2 min kilimą „liftu“ iškart pasimiršo :).
Jeigu kadanors domėjotes Gibraltaru, tai tikrai žinote, kad ant tos kalvos gyvena beždžionės, mes tikrai netikėjome, kad jų ten yra tiek daug ir kad jos visai nebailios, o net gi įkyrios ir pavojingos, nes gali tiesiai iš tavo rankinės ištraukti kažką, kas joms atrodo įdomu. Tiesiai prieš mūsų akis viena ne menka beždžionėlė atsegė vyriškio kuprinę ir pavogė sausainį, o kita sumąstė patampyti už Lauros rankinės kutosų – tokios buvo mūsų pirmosios minutės ant Gibraltaro kalvos viršūnės.
Kadangi nusipirkome bilietą tik į vieną pusę, tai jau visiems turbūt suprantama, kad į apačią leidomės pėsčiomis ir tikrai ne be reikalo. Pakeliui akys sėmėsi gražiausių vaizdų: Viduržemio jūra, pliažai, uolos, uostas, Ispanijos krantai ir kažkur tolumoje Maroko kalnų viršūnės. Mes keliavome taku, kuriame kartas nuo karto mus pasitikdavo beždžionių būreliai, aplankėme paslaptingąjį grotą, kuris ištiesų buvo įspūdingas ir vertas dėmesio, vėliau pamatėme tunelius, kuriuose pirmo ir antro pasaulinio karo metu slėpėsi žvalgai ir kariai. Tie tuneliai išraižyti po didžiąją dalį kalvos, iš jų puikiai matosi jūros horizontai. Beveik pačioje apačioje aptikome ir senosios pilies griūvėsius bei vietą, kuriuoje lankėsi Didžiosios Britanijos karalienė Elžbieta II.
Pasiekusios miestelį turėjome nemažai laisvo laiko, tai kaip gi nenueisi ištirti rinkos? Paklaidžiojome po parduotuvėles, nieko gero neradusios nuėjome į kavinukę pasilepinti kavos puodeliu su obuolių pyragu (šitą užskaitom), lauko terasoje pasišildėme priešais saulutę ir teko grįžti į autobusą, kuris parvežė mus namo. Beje, kelionės trukmė nuo Granados iki Gibraltaro apie 3 valandas. Reziume: jei ne beždžionės ir paslaptingasis grotas – nėra ten ką daugiau veikt, taigi grįžome patenkintos ir labai laimingos, apčiupinėtos ir pabendravusios su laukinės gamtos padarėliais! :)
MADRIDAS
Šį miestą Erasmus mainams pasirinko mūsų draugė Inga, todėl nutarėme aplankyti ją ir pamatyti Ispanijos sostinę. Kelionė autobusu Granada – Madridas truko 5 valandas, o kadangi vykome tik kelioms dienoms, kiekviena minutė buvo svarbi. Šiek tiek faktų apie Madridą:
Madridas – Ispanijos sostinė, esanti šalies centre prie Mansanareso upės. Madrido autonominio regiono ir provincijos centras, jame - 3,12 mln. gyventojų (nagi, kaip visa Lietuva). Tai didelis administracinis ir ekonominis centras, susisiekimo mazgas, yra tarptautinis oro uostas. Nors miesto teritorijoje žmonės gyveno nuo priešistorinių laikų, pirmieji išlikę rašytiniai duomenys apie miestą iš IX amžiaus, kai Mohamedas I įsakė čia pastatyti nedidelius rūmus. Rūmai pastatyti šalia Mansanareso upės, kurią musulmonai maurai pavadino Madžritu, kas reiškia „vandens šaltinis“. Iš šio pavadinimo kilo ir miesto vardas.
Taigi, daug nelaukusios traukėme į centrą apžiūrėti sostinės grožybių :) Su Inga susitikome pačiame centre – Puerta del Sol aikštėje. Vienoje judriausių miesto vietų, kur pasitinkami Nauji metai – laikrodis muša likusias 12 sekundžių ir su kiekviena valgoma po vynuogę. Čia yra senasis karališkasis paštas, kuris dabar atstoja Madrido aukščiausio rango valdininko ofisą, taip pat stūkso Madrido simbolis - medžio ir meškos statula. Būtent čia galima rasti ir plytelę “kilometro cero”, žyminčią patį Ispanijos centrą.
Visai netoliese yra ir kita žymi aikštė – Plaza Mayor. Tai stačiakampio formos aikštė, kurią supa triaukščiai gyvenamieji pastatai, kuriuos puošia 237 balkonai, atveriantys vaizdą į Plaza Mayor.
Iš istorijos žinoma, jog čia veikė turgus, vyko bulių kautynės, futbolo rungtynės, netgi viešosios bausmės. Inkvizicijos laikotarpiu buvo atliekamos mirties bausmės. Dabar čia galima pasižvalgyti į vietos dailininkų paveikslus, išgerti kavos vienoje iš kavinių, įsigyti suvenyrų. Mūsų vizito metu, šioje aikštėje vyko “Feria de Jamon” - ispanų labai mėgiamo vytinto kumpio mugė.
Taigi, pirmąją dieną pavyko pamatyti tik tiek, kelionė gan išvargino, todėl keliavome pas Ingą gerti arbatos ir paplepėti. :)
Madridui apžiūrėti skyrėme dar vieną dieną, todėl iš pat ryto patraukėme į centrą. Buvo labai pravartu turėti asmeninę gidę, kitaip turbūt būtumėme užtrukusios dvigubai ilgiau ir pamačiusios mažiau.
Visų pirma išvydome Karališkuosius rūmus, kuriuos supa didingi sodai. Žinoma, įsibėgejus rudeniui, nebepamatėme tikrojo jų grožio, tačiau ši žaluma visvien buvo įspūdinga. Karalius Juan Carlos čia negyvena, tam jis pasirinko kitą rezidenciją Madrido pakraštyje, tačiau rūmai atviri turistams. Na tikrai yra į ką pažiūrėti, tai didžiausi rūmai Europoje, kuriuose yra 2800 kambarių (!)
Didelį įspūdį paliko Atocha traukinių stotis. Iš išorės – stotis, kaip stotis, gražu, tačiau viduje slepiasi vos ne visas botanikos sodas : palmės, krūmai, upeliai ir vandens telkiniai, kuriuose devynios galybės vėžlių. Taip, as vis dar kalbu apie traukinių stotį!
Įkvėptos sodų, nusprendėme aplankyti parką ir truputį atsipūsti. Gražią šeštadienio popietę, ten buvo daugybė žmonių. Kas žaidė su vaikais, kas su šunimis, kas skaitė knygas, užkandžiavo, ar tiesiog snaudė.. Na, bet vietos užtenka visiems – parkas begalinis. Jo viduryje – ežeras, kuriame už simbolinę kainą galima išsinuomoti valtelę ir paplaukioti.
Užsibrėžėme sau tikslą, pėsčiomis nukeliauti iki Santiago Bernabeau futbolo stadiono (na kas čia tokio, tik 5 kilometrai). Leidomės į kelią ir dalinomės savo viltimis pamatyti patį Christiano Ronaldo, kuris mus pakvies kavos ir atiduos savo marškinėlius (na, smulkmenų verčiau nepasakosiu..). Pakeliui, besišnekučiuodamos, užtikome Plaza de Cibeles ir Cibele rūmus. Anksčiau čia buvo paštas, vėliau pavirto į muziejų o dabar tai įspūdingi miesto rūmai. Įsiamžinusios prie šio pastato keliavome toliau.
Grožėjomės dangoraižiais, kurių daugėjo tolstant nuo miesto centro, ir keistomis nuogų putlių moterų skulptūromis. Tikrai pavargome... Bet pagaliau pasirodė ženklai, rodantys, kad esame jau netoliese. Ir štai pagaliau pasiekėme stadioną. Viskas atrodė ĮSPŪDINGAI. Vizitui vidun pagailėjome laiko, matyt todėl ir nesutikome Ronaldo, bet tiek to, palauks. Džiaugėmės, kad atkeliavome čia savomis kojytėmis, bet nesiryžome to kartoti grįžtant į centrą, todėl pasičiupome metro.
Žinoma, neatsilaikėme Starbucks žavesiui ir padarėme dar vieną poilsio ir pasiplepėjimo valandėlę. Na o iš tikrųjų tai laukėme, kol sutems, kad pamatytume šiek tiek naktinio Madrido. (Na ir dar norėjome pažiopsoti, kas vyksta laisvo elgesio merginų gatvėje, bet čia tik tarp kitko :D )
Taigi, ištuštinusios gigantiškus kavos puodelius apsukome dar kelis ratus centre ir nusprendėme, jog laikas keliauti ilsėtis, juk rytoj vėl laukė 5 valandų kelias namo.
Galime teigti, jog vienos dienos beveik pakako apžvelgti pagrindines Madrido įžymybes ir aplankyti svarbiausias vietas, žinoma, skubėjome, neleidome sau perdaug ilsėtis. Vykti, tikrai buvo verta, dar ir dėl to, kad aplankėme senai matytą Ingą, linkėjimai jai! :)
ALPUJARRA. (Pampaneira, Capileira, Bubion) Alpujarra tai kalnų regionas pietų Ispanijoje, kuris yra nusidriekęs į pietus nuo Siera Nevada kalnų, visai netoli Granados ir priklauso Andaluzijai. Mūsų tiklas buvo aplankyti tris labai mažyčius, Dievo pamirštus kaimelius: Pampaneira, Capileira ir Bubion, ir sudalyvauti žygyje į kalnus. Kaip tarėm, taip ir padarėm. Diena buvo gan ūkanota ir vėsi, tačiau tai tikrai netrukdė kelionės nuotaikai, beje, tuo metu pas mus viešėjo draugas Jurgis, taigi keliavome trise, trūko tik šuns valtyje :).
Pirmiausia verta paminėti dar pro autobuso langus matytus peizažus: rudos kalnų viršūnės, žali slėniai, stačios prarajos kelyje ir geltonuojantys medžiai – maždaug taip atrodė tos nepilnos 2 valandos kelio iki vieno iš „baltųjų Ispanijos kaimelių“ - Pampaneiros. Atvykę į šį kaimelį tikrai nusprendėme - tai Dievo užmirštas kampelis: visur tyku, ramu, namai maži, uždarom langinėm, nė gyvos dvasios. Dirbo kelios kavinukės ir parduotuvėlės, kuriose galima buvo įsigyti tipinių šio regiono produktų tokių kaip medus, įvairūs džemai, džiovinti vaisiai, alvyuogių aliejai, kremai, muilai ir įvairūs ožkų pieno sūriai. Taip pat šis regionas garsus savo rankomis austais margais kilimais, taip vadinamais „Charapas“.
Toliau tęsėme kelionę į Capileirą. Niekuo nesiskiriantis nuo prieštai lankyto, tik dar tuštesnis ir liūdnesnis kalnų miestelis, kur matėme daug „Charapų“, kalninių lazdų, pintų krepšių, nusipirkome natūralaus lūpų balzamo iš avokadų ir išgėrėme kavos. Na ir mūsų vyšnia ant deserto viršaus – Bubion, kur pradėjome kelionę į kalnus. Kodėl taip pavadinome šią vietą, o gi todėl, kad iki pat kopimo pradžios nežinojome kiek kopsime, galime pasakyti tiek, kad pradėję kelionę buvome maždaug 1200 metrų virš jūros lygio, o tikslas – 2600 metų!
Taigi skaičiai šiek tiek neramino, bet negalime juk pasirodyti silpnos, NIEKADA, todėl pasirašėme eiti su mažesne grupele, kurios vadas buvo labai keistas, šiek tiek pakvaišęs marokietis Mustafa, Eglė jį praminė Mufasa, filmuko „Liūtas karalius“ garbei. Beje, Mufasa buvo toks išprotėjęs, kad nusprendė lipti į kalną ne taku, o taip vadinamu „offroad‘u“ per akmenis, samanas, žoles, kemsynus, šokinėti per upelius ir purvynus – na tiesą pasakius jis mums trims priminė mūsų bendrą seną gerą draugą Liną Ramošką arba Vytenį kažkiek (kam reikia, tie supras).
Buvo ir linksma, ir pikta, ir šalta, ir karšta, Mufasa kas 10 minučių nuklysdavo nuo „kelio“ ir atitempdavo dideles šakas, kurias siųlė mums, kad būtų kuom pasiremti. Mes kopėm, kopėm, kopėm, darėsi vis stačiau ir šalčiau, stiprėjo vėjas, galų gale jau net nieko nebesimatė, nes įlindom į debesis, mus supo tik rūkas, tačiau vis dar turėjome tikslą – pamatyti ir paliesti pirmąjį sniegą. Mufasa teigė, kad jo tikrai turi būti! Ir ką jūs manote, kai šiaip ne taip užsirioglinom iki numatyto taško mus ten pasitiko ne sniegas, ir ne gražūs vaizdai, o tirštas rukas ir.......KARVĖS! Taip, trys gražios kalnuose, 2600 metrų aukštyje, besiganančios karvytės. „Na ka padarysi, pernai tokiu metu mes jau čia su sniegu žaidėm“,- tarė Mufasa.
Tai kas mums beliko, tik atsisėsti ant akmens, sukrimst sumuštinį ir keliauti žemyn, nes žinojom, kad ateina lietus, o jo mes tikrai neišvengėm. Į autobusą parėjome kiaurai šlapi, pavargę, bet labai laimingi ir savimi patenkinti, nes pasiekėme viršūnę ir buvome vienintėliai tokie šaunuoliai iš visų autobuse buvusių žmonių, nes tik Mufasos grupelė lipo iki pat viršaus, kitos ružavai apsirengusios rusės su maišeliais ir skėtukais ir apsimiegoję italai su bakenbardais lipo kultūringu takeliu ir tai ne iki pat viršaus.
Kelias iki namų buvo laaaaabai ilgas, nes pylė kaip iš kibiro, žaibavo, jau buvo tamsu, ir keliai kaip minėjau pavojingi, bet grįžome sveiki ir gyvi, ir labai patenkinti savo diena.
MAROKAS. (Tangier, Tetuan, Chefchaouen)
Marokas – tūkstančio paslapčių karalystė, valstybė šiaurės vakarų Afrikoje, kuri ribojasi su Alžyru rytuose, Vakarų Sachara pietuose, Atlanto vandenynu vakaruose bei Gibraltaro sąsiauriu ir Viduržemio jūra. Maroko valstybės valdymo forma — Konstitucinė monarchija. Tai viena iš nedaugelio arabų šalių, kurias valdo karalius. Maroko karaliaus valdžia yra neribojama, o ministro pirmininko įgaliojimai — minimalūs. Maroko konstitucinės monarchijos valdovu nuo1999 m. liepos 23 d. yra karalius Mohamedas VI. Pagal Konstituciją, karalius taip pat yra ir religinis visos šalies musulmonų vadovas, todėl monarchijai tenka pagrindinis politinės valdžios krūvis, o karalius yra pagrindinė valdymo sistemos ir visuomenės gyvenimo figūra. Maroko plotas sudaro 446 550 km², gyventojų skaičius 33 241 259, valstybinė kalba – arabų, pagrindinė valiuta – Maroko dirhamas.
Mums pasitaikė puiki galimybė aplankyti tris vakarų Maroko miestus: Tanger, Tetuan ir Chefchaouen. Šią kelionę organizavo viena iš daugelio čia esančių mini Erasmus organizacijų, kurios skelbiasi Facebook‘e ir renka studentus įvairioms kelionėms, vakaronėms ir t.t. Pasiūlymas atrodė taip: trys dienos Maroke su 4 žvaigždučių viešbučiu, pusryčiais, vietiniais kelionių gidais, kelto bilietai pirmyn ir atgal, autobusas, kelionės draudimas - atsisakyti tiesiog buvo neįmanoma.
Taigi viskas prasidėjo ankstų penktadienio rytą, autobusu iš Granados pajudėjome Malagos link, ten pagriebėme dar keletą keleivių ir toliau riedėjome išties gražiu keliu, kur po dešine stūksojo kalnai, kalvos ir kurortiniai golfo laukai, o po kairę akis traukė jūra ir pakrantėje nusidriekę kurortiniai miestai. Nukeliavome gan toli, į Ispanijos „kraštą“, kaip mes sakėm, nes pasirodo buvome dar toliau už Gibraltarą, papuolėme į Tarifą, kur mūsų jau laukė keltas. Praėjome visus patikrinimo postus, kelte teko užpildyti keistas korteles, gavome antspaudus į pasus, Laurai tai buvo pirmasis spaudas, ji LABAI džiaugėsi ir po kiek laiko atsidūrėme antrame aukšte, VIP zonoje su patogiais odiniais foteliais ir gražiu, saulės apšviestu vaizdu į jūrą – keliavome į rojų... Įdomus faktas, per 2 minutes prie mūsų prisistatė baltą uniformą vilkintis vyriškis, mandagiai pakalbino, paklausė iš kur esame, ir kai pasakėmė, kad iš Lietuvos jis keistai nustebo ir sušuko: „Taigi mūsų laivo kapitonas lietuvis“! Žinoma buvome pakviestos eiti kartu, o mum kas, mes ir nuėjom :) ir nepasigailėjom... Papuolėmė tiesiai į kapitono darbo vietą, su gražiu vaizdu į artėjantį Maroką. Juokingiausia buvo tai, kad baltajam žmogeliukui pažadėjom tik įėjusios kalbėti lietuviškai, o ponas kapitonas buvo... latvis! :) ech tie užsieniečiai, amžinai maišo mus su braliukais latviukais, bet mums tikrai dėl to nebuvo atgręžta nugara. Anaiptol, labai šiltai priėmė, pavaišino kava, papasakojo apie Maroką, apie tą Ispanijos tolimą dalį, jeigu kam nors įdomu, su gerbiamu laivo šefu kalbėjome rusiškai, mes gi poliglotės dabar :). Nespėjome net sumirksėti kaip praėjo 35 minutės, būtent tokia yra kelionės keltu trukmė, teko palikti laivą ir pasiruošti žengti į Afriką. O jausmas būnant Afrikoj tikrai malonus – šilta, šviečia saulė, nuo jūros dvelkia lengvas vėjas – mes jau Tangier!
Tangier yra vienas moderniausių ir europietiškiausių Maroko miestų, jį garsina jame esantis nemažas uostas, kurortinė zona su dideliais pliažais, iš kurių ne debesuotą dieną matosi Ispanijos krantai. Taip pat čia yra paplitę įvairių kultūrų bei tikėjimų žmonės, kogero tam įtaką daro tai, jog miestas turi uostą.
Visų pirma, ką padarėme tai išsikeitėme pinigus, tą dieną Maroke vyko parlamento rinkimai, todėl buvome įspėti, kad mieste beveik niekas neveikia, todėl radome valiutų keityklą pačiame uoste ir išsikeitėme 50 euru į 545 dirhamus. Ekskursija po Tangier prasidėjo autobuse, gavome simpatišką, ispaniškai kalbančią vietinę gidę, kuri mums papasakojo nemažai istorijos ir šiaip įdomių faktų apie Tangier miestą, apvežė po naujuosius rajonus, matėme meldimosi procesą ir daug vyrų su keistais apsiaustais, primenančiais kukluksklaną. Aplankėme Heraklio grotą, kur jūra gražiai išplovusi olose Afrikos kontūrus.
Aplankėme senąsias miesto dalis „Kazba“ ir „Mediną“, buvome nuvesti į keletą parduotuvėlių, kur linksmai privertė nusipirkti marokietiškos arbatos ir lūpų balzamo su šafranu ir gan greitai ekskursiją baigėmė autobuse, pajudėjome Chefchaouen miestelio link, kur laukė mūsų viešbutis ir kiti kelionės nuotykiai.
Chefchaouen – kalnų miestelis garsėjantis savo mėlyna gatvių spalva, avikailiais ir kartais yra vadinamas pasaulio hašišo sostine ir mes čia praleidome 2 naktis. Na hašišo nepabandėme, kažkaip netraukė, bet užtad akys vos netapo melynomis nuo tų ryškių kontrastų, mėlynų vazonų, langinių, sienų, grindinio, stogų ir t.t. Dar pirmąjį vakarą nulėkėme apsidairyti į centriuką, išgėrėme jų firminės arbatos su krūva mėtų ir cukraus, o kitus malonumus nusprendėme pasilikti kitai dienai, kai bus šviesu ir saugiau, nes tikrai ne pats maloniausias jausmas kai tave bado žvilgsniais, šaukia švilpimais ir už kiekvieno kampo arba tiesiog tiesiai prie staliuko siūlo hašišo. Taigi šeštadienio rytas mus pažadino akinančiu vaizdu pro kambario langą į kalnus ir kylančia saule.
Pusryčiaujant buvome nustebintos darbuotojų paslaugumu, šilta aplinka ir muzika, nes fone grojo SKAMP, taip, tai tikrai buvo SKAMP daina „It‘s a lovely day“, buvo neįtikėtina... Pajudėjome į miestelį, taip sakant rinkos tirti. Jeigu taip bendrai tai galima pasakyti, kad Marokas yra labai skurdus kraštas, kur žmonės atrodo baisiai, nėra normalių parduotuvių ar supermarketų, viskas natūralu ir antisanitariška, tačiau papuošta jų egzotiškais ornamentais, kvepia smilkalais ir blizga auksu.
Apėjome kone visą miestelį, jis nėra labai didelis, matėme turgų ant gatvės ir po stogu, nusipirkome nesveiko skanumo datulių, MANDARINŲ IŠ MAROKO!, firminių saldumynų, pyragėlių, argano aliejaus, kavos, arbatos – na visko, kuom garsėja šie kraštai. Klaidžiojome tomis siauromis ryškiomis gatvėlemis, atradome mažytį namų stiliaus restoranėlį, kur pietums gavome kuskuso su vištiena ir aviena ir firminės sriubos. Pasitaikė labai malonus virėjas, net savo adresą paliko, prašė, kad nuotrauką atsiųstume.
Taip pat aplankėme seną vandens malūną, matėme viešas skalbyklas, įdomu tai, kad jos naudojamos iki šių dienų: tai vietovė po atviru dangum, kur iš kalnų atiteka švarus vanduo, moterys atsineša skalbimo priemonių ir pluša trindamos savo vyrų kukluksklaninius apsiaustus į specialias lentas. Tas pats galioja ir kepykloms. Lankėmes ne viename namelyje, kur įrengtas labai didelis senovinis pečius, žmonės namuose pasigamina tešlą duonai, pyragams ar sausainiams ir ateina čia juos išsikepti, skamba keistai, vis dėl to XXI amžius, bet čia taip yra, ir viskas labai normalu. Taigi taip praėjo diena Chefchaouen, sekmadienio rytą judame į Tetuan.
Tetuan vienas ispaniškiausių Maroko miestų, mat didžiąją jo dalį pastatė būtent Ispanai, o senais laikais jis net buvo vadinamas Ispanų sostine Maroke. Šiaip iš istorijos žinoma, kad Marokas ilgą laiką buvo Prancūzijos (pietinė dalis) ir Ispanijos (šiaurinė dalis) kolonija, todėl žmonės čia kalba ir prancūziškai, ir ispaniškai, dabar jau turizmo dėka plinta ir anglų kalba. Taigi Tetuane mūsų laukė fainas dėdė su savo apsiaustu, kuris vedžiojo po miestą, senąjį žydų rajoną, Mediną, pasakojo labai daug istorijos ir labai jau smulkmeniškai, bet buvo tikrai įdomu paklausyti. Apsilankėme vienuose marokietiškuose namuose, jie aišku sukomercinti, ten arbatos gali nusipirkti arba kokakolos ir į tualetą nemokamai įleido.
Šiaip šitas miestas nepaliko labai didelio įspūdžio, tik siauros Medinos gatvelės ir turgus, kur labai smarkiai blizgėjo auksu, kvepėjo prieskoniais ir varvėjo seilė nuo riešutų, džiovintų vaisių ir saldumynų. Pavaikščiojom, pasidairėm, paklausėm dėdės ir sėdom į autobusą. Vėl Tangier, keltas, tik šįkart be kapitono, ir ilgas kelias namo. Štai kaip atrodė mūsų trys dienos paslaptingajame Maroke.
